Persona, tapatybė ir savastis: kas aš iš tikrųjų?

Balsai mumyse

Yra balsai mumyse, kurie kalba – kiekvienas savo dažniu, savo laiku. Vienas kalba garsiai, beveik verčia reaguoti. Antras kalba tyliai, tarsi į vidų – jis komentuoja, apibūdina, sako „aš esu toks“. Trečias – vos girdimas. Jis nekalba žodžiais, jis tiesiog yra. Jis nekviečia mūsų niekur, bet į jį viskas sugrįžta.

Šie balsai nėra nei priešiški, nei klaidingi. Jie atspindi vidines struktūras:– personą – tą, kuri prisitaiko ir vaidina,– tapatybę – tą, kuri tikį save kaip istoriją,– ir savastį – tą, kuri niekada nesikeičia, tik tyliai liudija.

Dažniausiai gyvenime mus veda pirmieji du: tas, kuris nori būti matomas, ir tas, kuris nori būti apibrėžtas. Jie abu šaukiasi pasaulio: „žiūrėk į mane“, „nustatyk, kas aš“. Tačiau trečiasis balsas – tas, kuris tylus – yra vienintelis, kuris nieko nereikalauja. Jis nekonkuruoja ir nevadovauja, bet stebi ir liudija. Ir todėl jame slypi tikroji jėga.

Šiame straipsnyje kviečiu ne atsisakyti personos ar tapatybės – jos visos reikalingos. Bet pamatyti jas tokias, kokios jos yra. Ir galbūt – prisiliesti prie to, kas nėra nei viena, nei kita.

Persona: tylus susitarimas su išoriniu pasauliu

Persona – tai ne apgaulė ir ne kaukė melui. Tai vaidmuo, kuris išmoktai priglunda prie mūsų veido, kai pasaulis parodo, kad mūsų tikroji išraiška gali būti per daug, netinkama ar ne saugi. Ji susiformuoja dažnai dar vaikystėje – kaip tiltas į priėmimą, kaip apsauginis šarvas nuo atstūmimo, kaip tylus susitarimas su aplinka: „jeigu būsiu tokia, mane priims.“

Kai augome aplinkoje, kur tam tikros emocijos ar elgesys nebuvo saugūs – pavyzdžiui, pyktis buvo sulaikomas, nerimas ignoruojamas, liūdesys nuvertinamas – mūsų kūnas ir psichika pradėjo ieškoti būdų, kaip prisitaikyti. Kaip elgtis, kad būtum matoma? Ką slėpti, kad liktum mylima? Ką pabrėžti, kad išgyventum? Šie klausimai nebuvo formuluojami sąmoningai, bet atsakymai tapo elgesio strategijomis. Būtent iš jų gimė persona.

Ji gali būti švelni ir visada rūpestinga, gali būti pasitikinti ir žinanti atsakymus, gali būti linksma, rami ar profesionali – kiekviena jos versija sukurta kaip būdas būti reikalinga. Ir tai nėra netikra. Persona – tai prisitaikymas, o ne apgaulė. Ji padėjo išgyventi.

Problema prasideda tada, kai suaugus pradėjome nebeskirti, kur baigiasi šis prisitaikymas ir kur prasideda tikroji savastis. Kai vaidmuo tapo vieninteliu leistinu veidu. Tada pavargti darosi pavojinga, nes „gera mama nepavargsta.“ Tuomet profesionalė neleidžia sau abejoti, nes „ji žino, kaip elgtis.“ Tada švelni moteris slepia pyktį, nes „tai ne jos veidas.“

Ir tada prasideda vidinis nuovargis. Ne todėl, kad meluoji. O todėl, kad nebežinai, kur ilsėtis nuo šio nuolatinio veikimo. Persona tampa nebe rūbu, kurį gali nusivilkti, bet oda, kuri pradeda spausti.

Ir vis dėlto, svarbu prisiminti: persona nėra klaida. Ji buvo tavo išmintis toje aplinkoje, kurioje buvai. Ji saugojo, jungė, vedė per žmones ir situacijas. Bet jei gyvenimas pasikeitė, o persona liko ta pati – gali būti, kad metas iš naujo įsiklausyti. Ne tam, kad ją sunaikintum, bet tam, kad atgautum vidinį pasirinkimą – kada ją dėvėti, o kada būti be jos.

Tapatybė: istorija, kurią laikau savo viduje

Tapatybė – tai ne vaidmuo, kurį parodome kitiems. Tai yra kas, mūsų manymu, esame tada, kai niekas nemato. Tai vidinis balsas, kuris formuojasi iš to, ką patyrėme, ką girdėjome apie save, kaip buvome matomi ar nematomi. Šis balsas neklausia, jis teigia: – Aš esu ta, kuri turi viskuo pasirūpinti. – Aš esu ta, kuriai dažniausiai nesiseka. – Aš esu ta, kuri turi būti stipri, nes niekas nepadės. – Aš esu ta, kuri jaučia daugiau nei turėtų.

Tapatybė susiformuoja ne iš to, ką sąmoningai renkamės, o iš to, ką išmokome manyti apie save, kad išgyventume. Dažnai tai – vaikystės patirtys, emocinis išlikimas, prisitaikymas prie aplinkos, kuri reikalavo būti tam tikra, kad būtum priimta ar nepamiršta.

Tapatybė nėra paviršinis įvaizdis – ji gyvena giliau nei persona. Tačiau vis tiek tai yra pasakojimas, o ne esmė. Ir jei šis pasakojimas ilgai nekvestionuojamas, jis gali tapti ne pagrindu, o riba.

Skirtumas tarp tapatybės ir personos kartais atrodo nedidelis, bet svarbus: – Persona – yra tai, ką rodau. – Tapatybė – yra tai, kuo tikiu esanti, net kai niekas nemato.

Tapatybė tampa našta tada, kai nebeleidžia augti. Kai pradedame ginti ją kaip tiesą, o ne kaip kadaise naudotą strategiją. Jei tai, kuo tiki esanti, tave spaudžia ar mažina – verta sustoti ir paklausti savęs:

Ar aš vis dar renku šį pasakojimą – ar tiesiog bijau likti be jo?

Tapatybė – tai ne klaida. Ji susiformavo iš poreikio. Bet jei ją painiojame su savastimi, galime pradėti gyventi ne iš esmės, o iš įsitikinimų. Ir tada tai, kas kažkada apsaugojo, tampa tuo, kas riboja.

Savastis: tylus liudininkas

Po visų vaidmenų, po visų pastangų būti tinkama, suprasta ar stipri, yra vieta mumyse, kuri niekada nesikeičia. Ji neišnyksta, net kai visi paviršiniai sluoksniai byra. Šią vietą galima vadinti savastimi.

Savastis nėra nei tai, ką darome, nei tai, ką galvojame apie save. Ji nesusijusi su pasiekimais ar kitų žmonių atspindžiais. Ji yra buvimo pojūtis, kuris nepriklauso nuo išorės. Dažnai apie ją neprisimename tol, kol nebelieka kuo atsiremti.

Savastis neieško dėmesio. Ji nevadovauja gyvenimui, bet stebi jį iš vidaus. Ji buvo ten, kai bandėme įrodyti savo vertę. Buvo ir tada, kai viską metėme iš nuovargio. Buvo ir tais laikais, kai laikėmės kitų lūkesčių, nes neturėjome galimybės rinktis. Ji laikė mus, net kai patys savęs nelaikėme.

Ši vidinė buvimo ašis nepasiūlo receptų. Ji tiesiog primena, kad galima būti – be kovos, be įvaizdžio, be atsakymo. Ir kartais, kai grįžtame prie šio paprasto buvimo – be pastangų tapti geresne ar suprasta – juntame, kad niekas iš tikrųjų nebuvo prarasta.

Savastis nereiškia, kad tampame pasyvūs ar abejingi. Priešingai – tai vieta, iš kurios galime rinktis sąmoningiau, nes jau nebereikia savęs įrodinėti. Kai kontaktuojame su šia vidine erdve, sprendimai tampa tylesni, bet aiškesni. Reakcijos – lėtesnės, bet tikslesnės.

Ir nors savastis nesiūlo stipraus emocinio signalo ar staigaus vidinio proveržio, būtent joje ilgainiui randame tą tylų, bet patikimą pagrindą, kuris nepajuda net tada, kai visas pasaulis aplink keičiasi.

Kaip atskirti, kas manyje kalba?

Kartais mūsų vidus kalba keliomis kalbomis vienu metu. Viena jų garsi – kaip instrukcija. Kita – rami, įsitikinusi. Trečia – tyliausia, bet giliausia. Atpažinti, kuri kalba kalbama, gali būti raktas į vidinę laisvę.

Kai pajunti, kad turi atrodyti tam tikru būdu – kad turi pasirodyti stiprus, ramus, geras, užtikrintas – tai kalba persona. Ji pasirodo tada, kai norime atitikti. Kai baiminamės, kad tikrieji mūsų fragmentai gali būti per aštrūs, per daug, per trapūs. Ji sako: „Šitaip būk, ir būsi priimtas.“

Kai manyje kalba vidinis pasakotojas, kuris sako: „Esu tokia, nes taip nutiko“ – kai jaučiu, kad mano istorijos mane apibrėžia – tai kalba tapatybė. Ji prisimena skausmą, nuopelnus, neteisybes ir paaiškina, kas esu per tai, ką patyriau. Kartais tai padeda suprasti save, bet kartais – tik pakartoja seną naratyvą, kuris seniai nebeatitinka dabarties.

Ir galiausiai – kai nebėra ką įrodyti, ką vaidinti, ko ginti. Kai tiesiog kvėpuoju. Kai esu. Kai stebiu tai, kas kyla – mintis, emocijas, kūno pojūčius – be vertinimo, be poreikio įsikišti. Kai jaučiu buvimą tyliai, be reikalo aiškinti, kas esu. Tuomet kalba savastis.

Ši tyla nėra tuščia – ji alsuoja gyvybe, nors nieko nesako. Ji nerašo istorijų, neieško paaiškinimų, nesivelia į vidinį triukšmą. Ji tiesiog leidžia viskam ateiti ir praeiti. Neįsitraukia, nes ji nėra nepavaldi. Ji nieko neįrodo, bet viską mato. Ir jos nereikia suprasti – tik atpažinti tą akimirką, kai atsiduri ten su ja.

 Kartais ji ateina netikėtai – ne kaip tuštuma, ne kaip atstūmimas, o kaip grįžimas į būseną. Į vidų, kuriame nieko netrūksta. Kur nebereikia aiškintis, įrodinėti, taisyti ar ieškoti. Šioje tyloje yra tik ramus pajautimas: „Aš čia. Ir tai pakanka.“ Tai – prisiminimas, kuo buvai, dar prieš tapdama viskuo, kuo turėjai būti.

Ir kam visa tai?

Todėl, kad kai gyvename tik iš personos – ilgainiui pavargstame. Ne nuo veiklos, o nuo nuolatinio vidinio budėjimo. Nuo pastangos būti tokiais, kokiais mus tikisi matyti kiti. Persona ištveria, bet ji nepailsi.

Kai įsitvirtiname tik tapatybėje – pradedame strigti. Tarsi kartojam tą pačią istoriją skirtingais žodžiais, bet vis dar iš to paties scenarijaus. Net kai augam, net kai keičiam aplinkybes – tapatybės balsas vis kalba tuo pačiu tonu: „Aš esu tokia, nes…“ Ir kažkur giliau – liekame įstrigę.

Bet kai galime atsiremti į savastį – į tą tylų vidinį buvimą, kuris nepriklauso nuo vaidmenų ar istorijų – tada atsiranda pasirinkimas. Tada nereikia reaguoti automatiškai. Nereikia įrodyti, kad esi pakankama. Nereikia apsiginti. Gali tiesiog būti. Ties tuo, kas šiuo metu tikra. Šaknyse, o ne paviršiuje.

Tai ne teorija ir ne filosofija. Tai – praktinis kvėpavimas. Tai šaknis, kuri laiko, kai vėjai stiprūs.

Ir kai kitą kartą pajusi, kad vėl turi „tinkamai elgtis“, kad privalai kažką pasakyti, kažkaip atitikti, būti suprasta ar įrodyti, kad esi verta – sustok.

Ir labai tyliai paklausk savęs: "Kas dabar kalba manyje?"

Galbūt šį kartą jau galėsi pasirinkti, kas kalbės toliau.