Yra tokia motina – gilioje mūsų psichikos sandaroje – kuri visada laukė, kol būsime pasiruošę ją prisiminti ne per trūkumą, o per atramą. Šis tekstas nėra apie kaltę. Jis neieško atsakymų išorėje. Tai kvietimas į vidinę kelionę – per sapnų vaizdinius, somatines patirtis ir emociškai atpažįstamus kraštovaizdžius. Čia Motinos archetipas grįžta ne kaip praeities šešėlis, bet kaip šaltinis, laikantis ne skausmą, o sąmonę.

Tai nėra vien tamsa. Tai energija, kuri liko be vietos mūsų sąmonėje. Ir ji vis tiek gyva – ji kalba per kūną, per pasikartojančias emocijas, per trauką ir pasipriešinimą, per tylų vidinį nuovargį, kai gyvenimas atrodo tarsi sustojęs. Carl Gustav Jung rašė:   „Kol šešėlis nebus padarytas sąmoningu, jis valdys tavo gyvenimą, o tu vadinsi tai likimu.“ Emocinės Atminties Proceso™ (EAP) kalboje tai reiškia: kol emocinė atmintis lieka neįsisąmoninta, ji kartos save vis kitose formose. Kiekviena...

Straipsnyje „Paprastumo skydas“ tyrinėjame, kaip šis atsitraukimo mechanizmas slepia ne šaltumą, o jautrumą. Ne atsisakymą, o ilgesį būti matomu — be spaudimo atsakyti, paaiškinti ar būti stipriu. Kartais didžiausias artumas gimsta ten, kur nebebandome nieko išspręsti. Tik sėdime šalia ir sakome: „Aš čia. Net jei nežinai, kaip būti.“