Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Tai yra holistinė savistabos ir vidinės integracijos metodika, skirta atpažinti, išjausti ir integruoti emocinės atminties fragmentus. Ši metodika remiasi saugios vidinės erdvės kūrimu, vaizdiniais procesais, kūno pojūčių įžeminimu bei suaugusiojo sąmonės dialogu su atsiskyrusiomis patirties dalimis. EAP kviečia į susigrąžinimą – santykio su savimi, su kūnu, su vaikyste, su lauku. Tai kelias į gilesnį vidinį klausymąsi, kur paslėptos patirtys tampa girdimos, o apsauginės struktūros pamažu ištirpsta.

Ne, nors kai kurios būsenos gali būti panašios.
EAP metodika nesiremia nei tiesioginėmis įtaigomis, nei programavimu. Ji nesiekia "pakeisti" per naujus teiginius ar pozityvias afirmacijas. Vietoje to, EAP kviečia prisiminti ir susitikti su tuo, kas buvo atskirta – ne „užklijuoti“ naują sakinį ant seno jausmo, bet pajusti jį iš tiesų, su pagarba ir jautrumu.

Nors proceso metu gali pasireikšti gilesnės sąmonės būsenos, panašios į lengvą transą, tai nėra klasikinė hipnoterapija. Artima M. Erickson stiliaus požiūriui, ši metodika remiasi vidiniu sąmoningu tyrinėjimu, o ne išoriniu įtaigos veiksmu. EAP metodikos esmė – ne ką nors pataisyti, o leisti tavo pačiam vidiniam balsui iškilti ir būti išgirstam.

Svarbiausias skirtumas – saugumo ritmas ir vidinės autonomijos pagarba.
Kai kurie metodai tiesiogiai veda į emocinį branduolį, kartais – per stipriai, per greitai. EAP kviečia į subtilų, bet gilų procesą, kuriame pirmiausia kuriamas vidinis saugumas, kad jausmai galėtų iškilti savaime, be spaudimo.

Ši metodika nėra paremta terapeuto asmenybe, įtaiga ar mokytojo autoritetu. Ji remiasi įsitikinimu, kad vidinis žinojimas ir gijimo kryptis jau gyvena tavyje – svarbiausia sudaryti sąlygas tam balsui pasirodyti.

EAP nėra technika, kuri „padaroma tau“ – tai kvietimas prisiminti, atpažinti ir leisti sau sugrįžti į visumą. Tai ne greitas „taisymas“, o gilaus santykio atkūrimas su tomis savęs dalimis, kurios ilgą laiką buvo tyliai šalia.

EAP nėra tinkamas kiekvienam etapui ar kiekvienam žmogui.

Jei žmogus ieško greito sprendimo, nori išvengti gilesnių jausmų ar nenori gilintis į savo vidinius procesus — šis metodas gali pasirodyti per jautrus, per tylus arba per gilus.

Tačiau tiems, kurie jaučia, kad vien įžvalgos nebeužtenka, o kūnas vis dar neša neišgyventas patirtis – tai gali būti ta vieta, kur prasideda tikras pokytis.

Tai ne technika, bet vidinio santykio atstatymas, kuris reikalauja noro išbūti, o ne iš karto pakeisti.

Prasideda nuo saugumo – tiek vidinio, tiek išorinio.
Pirmasis žingsnis – tai erdvė, kurioje nieko nereikia „padaryti“. Tiesiog būti.
Kartais tai būna vienas sakinys, vienas gilus iškvėpimas, vienas prisilietimas prie pojūčio, kuris ilgai buvo ignoruotas. Kiekvienas žingsnis nėra reikalavimas, o sąmoningas leidimas: išgirsti, pajausti, atpažinti.

Tai ne procesas, kur reikia „pasiruošti“.
Tai – kvietimas grįžti į santykį su tuo, kas visą laiką tyliai laukė.

Taip.
EAP metodika sukurta taip, kad pirmieji žingsniai būtų prieinami kiekvienam – be „specialių įrankių“ ar išorinių autoritetų. Ji remiasi sąmoningu stebėjimu, kvėpavimu ir santykiu su pojūčiais – tai, ką savyje turime visi.

Tačiau kartais, kai iškyla gilesni sluoksniai – skausmingi prisiminimai, stiprios emocijos ar sumišimas – saugumą gali sustiprinti kitas žmogus.
Savarankiškumas nereiškia vienišumo. Kartais išgirsti tyliausias savo dalis galime tada, kai šalia yra kažkas, kas neduoda patarimo – bet tiesiog būna.

Ne visiems. Kai kuriems – taip.
EAP nėra terapijos pakaitalas, tačiau ji gali būti gyvas, lygiavertis kelias šalia jos.

Kai kuriems žmonėms EAP tampa tiltu tarp to, ką jie jaučia kūne, bet negali įvardyti žodžiais – ir to, ką gali padėti atpažinti terapinis santykis.

Kitiems – tai tampa savarankiška praktika, per kurią atsiranda gilus ryšys su savo vidiniais procesais be tarpininko.

Svarbiausia – ne „ar EAP / ar terapija“.
Svarbiausia – kur jautiesi matomas, girdimas ir saugus būti tuo, kas jauti esąs.

Tai – ne apie pasirinkimą, o apie suderinamumą su tuo, kur dabar esi.

Kartais fragmentas iškyla staiga – per stiprią emociją, kūno reakciją ar pasikartojantį elgesio modelį. Kartais – jis jau seniai tyliai veikia, tiesiog dar neturėjo vardo. 
Vienas aiškiausių ženklų – pasikartojantis jausmas, kad kažkas tavyje reaguoja stipriau nei situacija paaiškina.
Kūnas gali išduoti tai dar anksčiau nei protas: įtampa, spaudimas, užspaustas kvėpavimas – tai ne „problema“, o kvietimas pažvelgti giliau.

Fragmentas dažniausiai pasiruošęs, kai:
 

✧ Kasdienėse situacijose kartojasi emocinės reakcijos, kurias sunku „paaiškinti“ logiškai;
✧ Kūnas siunčia signalus, tarsi kalbėtų tai, ko protas dar nežino;
✧ Atsakydamas į Fragmentų klausimyno sakinius jauti: „tai apie mane“ – net jei to dar nemokei įvardyti žodžiais.
 

Emocinių fragmentų atpažinimo klausimynas tam ir sukurtas – kaip ne diagnostinis, bet atspindintis žemėlapis. Jis ne sako, koks tu esi. Jis padeda išgirsti tai, kas jau kalba kūne, bet dar neturėjo tavo dėmesio.

Tai – ne apie pasiruošimą protui. Tai apie pasiruošimą santykiui.