"Paprastumo skydas" kaip atsitraukimo mechanizmas

"Aš žiūriu į visa tai paprastai."

Tai frazė, kurią girdime ne kartą. Dažniausiai ji pasirodo situacijose, kurios reikalauja emocinio buvimo, jautrumo, arba įvardinimo to, kas nematoma. Kodėl šis pasakymas taip dažnai pasitelkiamas vyrų, ypač kai situacija toli gražu nėra "paprasta"?

Galbūt ši frazė net nėra apie pačią situaciją, bet apie paties žmogaus santykį su jausmais ir vidiniu chaosu.

Paprastumas tampa ne įžvalga, o apsauginis filtras, užuolaida tarp jo vidinio pasaulio ir to, kas yra kviečiama atskleisti. Tai gali būti paveldėtas gynybos mechanizmas, kur vyriškumas identifikuojamas su racionalumu, aiškumu, sugebėjimu "spręsti" užduotis, bet ne jausti ar laikyti neaiškumą. Kai situacija reikalauja vidinio įsivardinimo arba buvimo – frazė „Aš žiūriu paprastai“ padeda išvengti artumo, kuris galimai atrodo per daug intymus arba nesaugus.

Šis atsakymas taip pat gali būti tylus kvietimas neiti giliau, tarsi pasakymas: "jei eisi toliau, aš nebebūsiu saugus". Iš pažiūros neutralus ar net lengvas pasakymas tampa slenksčio fraze, po kuria slepiasi ne tik neaiškumas, bet ir vidinis gėdos ar nepakankamumo jausmas. Jis liudija: „aš nežinau, kaip su tuo būti, ir jei tai taps pernelyg sudėtinga, galiu pasimesti ir nebepajėgti atliepti tavęs taip, kaip norėčiau“.

Todėl svarbu žinoti: kai žmogus sako "paprastai", tai nebūtinai reiškia supaprastintą požiūrį. Dažniau – tai bandymas apsisaugoti nuo vidinio chaoso, kuris galėtų kilti, jei leistų sau visiškai įeiti į situaciją, kurioje viskas dreba, byra ar kviečia į transformaciją.

Paprastumo skydas kaip archetipinė gynyba

Carl Gustav Jung psichologijoje galime atpažinti archetipinę struktūrą: "persona" – tai socialinis veidas, kaukė, kuri leidžia prisitaikyti prie aplinkos. Persona padeda žmogui funkcionuoti visuomenėje, bet kartu gali tapti barjeru tarp tikrosios savasties ir išorinio pasaulio.

Kai vyras sako, jog žiūri "paprastai", jis gali nejausti, kad šioje situacijoje turi vidinę erdvę rodyti autentišką reakciją. Tai dažnai reiškia, kad persona čia ne tik funkcionuoja, bet ir dominuoja – ji tampa būdu slopinti arba kontroliuoti vidinį pasaulį, kuris galimai yra per daug triukšmingas, sudėtingas ar net gėdingas.

Paprastumo skydas šiuo atveju tampa persona-funkcija, kuri apsaugo nuo pažinimo gylio, nes tas gylis galimai sukelia grėsmę ne tik savasties stabilumui, bet ir vyriško identiteto struktūrai, kuri per socialinį paveldą mokyta, kad "sudėtingumas" reiškia "emocinis nestabilumas" ar net silpnumą.

Toks gynybinis mechanizmas gali tapti įpročiu. Jis tarnauja išgyvenimui, bet ne gyvybei. Tai būdas išlikti valdomame, kontroliuojamame pasaulyje, kur "paprastumas" nėra tiesa, o struktūrinis užraktas emociniam gilumui. Toks vyras gali būti net itin jautrus, bet jo jautrumas slepiasi po konstruktu, kuris apsaugo jį nuo pažeidžiamumo.

Šioje vietoje svarbu suprasti, kad persona nėra blogis. Ji reikalinga. Tačiau kai ji tampa vieninteliu būdu būti pasaulyje, vyras praranda kontaktą su savo autentiškais poreikiais, baimėmis, švelnumu. Būtent ten – tame nepažintame gylio lauke – slypi tikrasis intymumo ilgesys. Ne veiksme, bet būti-norėjime, kuris šnabžda: „būk su manimi, net jei nežinau, kaip“.

Žmogaus baimė susidurti su „nežinau“

Pasak Jungo, tikrasis kelias į vidinę pilnatvę prasideda nuo „nežinau“. O tai – viena labiausiai gąsdinančių būsenų tiems, kurie buvo mokomi, kad vertė slypi veikime, žinojime, struktūroje. Šis „nežinau“ reikalauja sustoti, pajusti, būti su neapibrėžtumu – o tai priešinga įprastinei vyriško tapatumo programai, kurioje atsakymai vertinami labiau nei buvimas.

Tokia būsena reikalauja nusiimti šarvus. O šarvai, kurie ilgai dėvimi, tampa oda – ir jų nusiėmimas sukelia nuogumą ne tik prieš kitą, bet ir prieš save.

Susidūrimas su „nežinau“ nėra žinojimo stoka. Tai – gebėjimo laikyti paradoksą ženklas. Būti erdvėje tarp formų, tarp atsakymų, tarp saugumo. Ir būtent čia – gimsta artumas, nes tik šioje tarp-valstybėje išryškėja žmogaus tikroji jautrumo galia.

Bet jei žmogus nepatyrė saugios erdvės „nežinoti“ vaikystėje – jei nežinojimas buvo baudžiamas, gėdinamas ar laikytas silpnumu – jis natūraliai pasirinks apsisaugojimą: užsisklendimą, veikimą, intelektualumą, net humorą kaip būdą išeiti iš kontakto su nežinomybe.

Todėl frazė „Aš tiesiog paprastai žiūriu“ tampa ne tiek požiūriu, kiek išlikimo forma. Ji liudija ne racionalumą, o trapų balansą tarp norėjimo būti matomam ir baimės būti demaskuotam – be atsakymo, be stiprybės, be plano.

Skydas, kuris neapsaugo

Ironiškai, tai, kas turėjo apsaugoti, tampa tuo, kas izoliuoja. Kai „paprastumas“ tampa skydu, žmogus atitolsta ne tik nuo kito, bet ir nuo savęs. Jis nebegali girdėti savo vidaus – nes kiekvienas emocinis virpesys pereina per filtrą: ar tai atitiks stiprumo normą? Ar išliksiu kontroliuojamas, funkcionalus, „vyriškas“?

Skydas tampa ne tik apsauga, bet ir kalėjimu. Jis saugo nuo skausmo, bet kartu – nuo meilės. Nuo atmetimo, bet ir nuo tikro ryšio. Jis padeda išgyventi, bet neleidžia gyventi.

Ir nors išorėje šis vyras gali atrodyti ramus, racionalus, net išmintingas – jo viduje dažnai guli ilgesys: kad galėčiau būti paprastas, net kai nesu paprastas. Ilgesys, kad kas nors pamatytų jį – ne pro skydą, o per jį.

Gyva erdvė susitikimui

Jei esi santykyje, kuriame išgirsti šį pasakymą, kvietimas nėra pakeisti žmogų, bet sukurti saugią erdvę skydui išlysti. Tai ne bandymas pravesti per kažką, bet leidimas tam, kas pasirodo, būti – net jei tas pasirodymas yra tylus, trapus ar prieštaringas.

Galima paklausti:

„O jei tai nėra paprasta? Ar galėtum pabūti ten su manimi, be atsakymo?“

Toks klausimas nėra spaudimas. Tai kvietimas į nežinomybę – drauge. Į buvimą, kuriame nereikia iš karto paaiškinti, nei spręsti. Tik būti.

Kai toks klausimas tariamas be kontrolės ar lūkesčio, jis gali tapti tiltu – iš išorinio veiksmo į vidinį jautrumą. Jis siunčia žinutę: „Tu gali nežinoti, ir vis tiek būti čia su manimi“. Tai ne tik kvietimas — tai ir mūsų pačių atvirumas likti erdvėje, kurioje nežinomybė nėra tuštuma, bet gyva erdvė susitikimui.

Ir galbūt būtent čia, šioje nežinomoje sankirtoje, kažkas skyde pradeda tirpti. Ne todėl, kad mes jį nulaužėme. O todėl, kad skydas pats nebenori būti tarpininku tarp artumo ir širdies.

Tai nėra melas. Tai — neįvardytas ilgesys. Kad viskas galėtų būti paprasta, kai viduje — sudėtinga. Kad galėtų stovėti be atsako, bet nebūti paliktam.

Tai tylus troškimas: „Jei jaučiuosi sudėtingai — ar tu vis tiek liksi?“  Nes kai paprastumas tampa apsauga, jis slepia ne apgaulę, o viltį, kad nereikės visko iššifruoti, kad būtų galima būti šalia.

Tai kvietimas: ne išaiškinti, bet būti kartu su tuo, kas nepavadinta. Ne įvardyti, o liudyti. Ne suprasti, bet švelniai laikyti. Kartais didžiausias artumas gimsta ne tada, kai kalbame, bet kai atsisėdame šalia kažko, kas nežino, kaip būti — ir sakome: „Aš čia.“