Integracijos kelias nėra staigus virsmas ar išorinis pasikeitimas. Tai tarsi vidinės slinktys, kurios nepastebimos žvilgsniui, bet aiškiai juntamos kvėpavime. Tai ne apie „išgijimą“, o apie sugrįžimą – į vietą, kuri visada laukė būti
vėl apgyvendinta. Kai fragmentas tampa atpažintu, o ne atstumtu – prasideda subtilūs pokyčiai:
 

✧ Žmogus pradeda jausti giliau, bet nebesibijo savo jausmų.
Emocija nebėra grėsmė – ji tampa kelrode.
 

✧ Ryšys tampa pasirinkimu, o ne gynyba.
Nebėra būtinybės atsitraukti, kad apsisaugotum – atsiranda galimybė būti šalia, neprarandant savęs.
 

✧ Kūnas ima būti išgirstas ne kaip problema, kurią reikia pataisyti,
bet kaip liudytojas – ištikimas, tylus ir tikslus.
 

✧ Santykiai tampa gyvi. Juose atsiranda vietos būti matomu,
net kai nieko nedarai.

✧ Vertė nebėra lygi paslaugai ar pastangoms – ji tampa buvimo šerdimi.
 

Tai nėra kelias į „tobulą save“. Tai kelias, kuriuo grįžtama į tą, kuris buvai, kai dar buvai tik kvėpavimas – be užduočių, be įrodymų, be kaukių. Tai kelias į neatšaukiamą buvimą,
kuriame net tavo tylėjimas turi balsą.